1921 metais kaip reta lyriškai Vladimiras Iljičius Leninas proletarams davė tokį pažadą: kai tik komunizmas ims dominuoti pasaulyje ir auksas neteks savo vertės, kiekvienas gaus po auksinį unitazą. Dvejopas simbolis. Pačios nereikšmingiausios komunistinės visuomenės vietos taptų prašmatnios it buržuazijos rezidencijos. Bet svarbiausia – darbininkų klasė būtų išvaduota nuo žmogiško gobšumo įsikūnijimo – prakeiktų pinigų, kurių sąsają su išange pabrėžė Freudas. Socializmas nurungtų ir diskvalifikuotų kapitalizmą vienu ypu.
Pikantiška detalė – 2013 metais amerikiečių garsenybė Kim Kardashian su vyru reperiu Kanye Westu savo namuose Los Andžele įsirengė paauksuotus unitazus už kuklią vos pusę milijono dolerių viršijusią sumą. Leninas buvo išgirstas, tik ne visai tų, į kuriuos kreipėsi.
Pinigai yra vienas tų dalykų, kurie atrodo akivaizdūs, bet iš tikrųjų nėra. Jie tiek primityvūs, tiek apsunkinantys. Regis, nėra ką apie juos kalbėti, tačiau ištraukti į dienos šviesą jie lieka mįslingi. Prancūziškas žodis pinigams („argent“) yra žavingai dviprasmiškas. Jis taip pat reiškia ir sidabrą, ilgą laiką naudotą monetų gamybai. Negali nieko pasakyti apie pinigus, nepatvirtindamas priešingybės: pinigai ir vulgarūs, ir kilnūs, ir fikcija, ir tikrovė. Jie jungia ir skiria žmones, gąsdina tiek pertekliumi, tiek stygiumi. Tai bloga darantis gėris ir gera darantis blogis.
Pirmosios monetos, kaip mums sako istorikai, atsirado trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų Ūro mieste ir buvo nukaltos su vaisingumo ir mirties (keistas dvilypumas) deivės Ištar atvaizdu. Pinigų kalba visur suprantama, visų manipuliuojama – nesvarbu nei religija, nei kalba; kiekvienas gali akimirksniu juos konvertuoti dykumos gilumoje ar atokiausioje saloje.
Visų pirma pinigai nurodo į pasitikėjimą. Pirmosios monetos Romoje buvo siejamos su savininkais ir jų reputacija. Šiandien atsietų nuo aukso standarto pinigų vertė priklauso nuo ekonominės valstybių sveikatos. Juos supa šventumo aura, nes jie įkūnija žmogų ar apibrėžtą bendruomenę. Jie figūruoja dviejų tipų istorijose – tose, kur engėjai sutriuškina apleistuosius finansinėmis priemonėmis, ir tose, kur engiamieji išsilaisvina pasiekę finansinę nepriklausomybę. Vienu atveju – tai pavergianti galia, kitu – išlaisvinanti jėga.
Toks yra pinigų dviprasmiškumas: kai jie smerkiami, norime ginti, kai ginami – pulti. Kaip seksas, pinigai yra perpildyti prasmių, iš kurių kyla nesuskaičiuojami sinonimai, iki galo nenusakantys, kas tai yra: duona, babkės, šlamantieji, faniera, grobis, aukso puodas. Ir taip visomis kalbomis.
Pinigai – ne tik mainų vienetas ir vertės saugykla, pirmiausia – tai mūsų troškimų barometras. Tai visų aistrų matas, absoliuti aistra, kurioje atsispindi ir visos kitos. Įprastai galvojama, kad pinigai pasaulį vienodina, nors iš tiesų savo afektais suteikiame jam spalvų. Su pinigais siejamos ydos, tokios kaip godumas, pavydas, šykštumas, egzistavo pirmiau, tačiau panašu, kad pinigai jas sustiprina. Tiek pinigų sukeliamas entuziazmas, tiek atmetimas – simptomiški. Labiausiai žavi pinigų reputacija kaip kūrinio, ištrūkusio iš kūrėjo gniaužtų ir atsisukusio prieš jį patį. Santūri atžala, virtusi pamišusiu tironu.
Kalbėti apie pinigus – tai kalbėti apie save patį. Manęs skurdas nesužalojo, po nelengvos jaunystės ir prieš nugrimzdami į skolas mano tėvai pasiekė tam tikrą turto lygį. Mirtis atėjo jiems būnant beveik skurde: pradėjus skaičiuoti kiekvieną centą ir patyrus socialinio statuso praradimo kartėlį. Aš pats perėjau nuo nerūpestingo vargingumo studijų metais prie klestėjimo su pertrūkiais. Ilgą laiką nė kiek nesurūpinau pinigais, būdamas tikras, jog sėkmė man šypsosis ir kad honorarai už rašinius – ne atlygis, o dovana.
Pinigai siūlo vienintelį tikrai brangų dalyką šiame pasaulyje – laiką, jo neišsenkančią gausą. Šiuo požiūriu jie išlaisvina. Kai pinigų stinga, gyvenimas susitraukia iki amžinos mus įkalinančios dabarties. Visuomet skyriau darbą ir gyvenimą. Kartais šiedu sutampa, vis dėlto man neišvengiant būtinybės užsidirbti pragyvenimui.
Su nostalgija prisimenu laiką, kuris tęsėsi iki keturiasdešimties, kai laikiau pinigus menkniekiu. Gerai, jei jų šiek tiek buvo, jei ne – kažkaip prasisukdavau. Nuostabus nerūpestingumas man leido nesureikšminti materialinių problemų, kol galėjau tyrinėti pasaulį, plėsti savo horizontus, išvengti banalybių. Laiminga jaunystė tęsėsi ilgai, tačiau galiausiai radosi skiriamoji linija – ne tarp reikalingų ir perteklinių dalykų, o tarp reikalingų ir esminių. Tarp pastarųjų: knygos misticizmas, kelionės Azijoje ir Indijoje, karštligiškos diskusijos, politiniai įsipareigojimai, pastangų reikalaujantys santykiai, neįprastos patirtys, kartotiniai romanai, o labiausiai galimybė atsiduoti gyvenimo aistrai – rašymui.
Norėčiau manyti, kad pinigai man tapo rūpesčiu su amžiumi, su baime, kad jų nepakaks visuomenėje, kuri pinigus iškėlė į savo centrą, su lyriškų metų ir Šaltojo karo pabaiga, su Thatcher ir Reagano konservatyvia revoliucija, privertusią Vakarus išsiblaivyti ir pereiti prie materialistinio apčiuopiamos realybės išaukštinimo. Šis perėjimas blunka nuo tada, kai vėl pamatėme skirtingas pasaulėžiūras įnirtingai susiduriant.
Senti reiškia nuslysti į apskaičiavimus, į sąskaitos likutį. Viskas mums suskaičiuota, dienos praretėja. Laikas jau ne perteklius, o papeikimas. Visgi man net ir šiandien didžiausia prabanga yra ne gražios mašinos, dideli apartamentai ar vasaros rezidencijos, o galimybė pratęsti studentišką gyvenimą senyvame amžiuje. Studentiškas gyvenimas – tai kasdienė improvizacija, klajonių gatvėmis skonis, ilgos valandos kavinėse, išdidus nutolimas, abejingumas šlovei, pajamoms ir simboliniams niekučiams, kuriais žmonės mėgsta puoštis, kad užkirstų kelią praeinantiems metams.
Trumpai tariant, tai absurdiška, tačiau reikalinga iliuzija, kad pradedi naują gyvenimą kiekvieną rytą. Man visuomet labiau už gundymą valdžia ir vergovę karjerai rūpėjo laisvė. Jei jaučiausi privilegijuotas, tai tik dėl to, kad privilegijas pats sau susikūriau. Nebūdamas nei finansininku, nei didelio turto paveldėtoju, niekada nebuvau pernelyg turtingas, kad galėčiau apie pinigus pamiršti, nei per skurdus, kad galėčiau į juos nekreipti dėmesio.
Taigi pinigai yra pažadas, kuriam reikalinga išmintis. Reikėtų tai suprasti dvejopai. Išmintinga turėti pinigų, išmintinga kritiškai apie juos galvoti. Pinigai mus verčia nuolat spręsti tarp to, ko nori, ką gali, ir ką privalai. Nelauktai kiekvienas tampa filosofu: gerai galvojantis, gerai leis pinigus – ir dėl savęs, ir dėl kitų. Pinigai demaskuoja šykštuolius, švaistūnus, pavyduolius – visi išsiduoda pagal tai, kaip siekia savo kišenės.
Nė vienas dėl pinigų nesijaučia gerai. Manantys, kad jų nekenčia, slapčia juos šlovina, o šlovinantys juos pervertina. Tie, kurie dedasi pinigus niekinantys, meluoja patys sau.
Problemiška aistra, neįmanomas pasmerkimas. Štai kur pinigų sudėtingumas. Bet jei iš išminties nekyla kritika tam, ką visi laikome kvailystės simboliu, kokia nauda iš filosofijos?
Pacscal Bruckner (g. 1948) – prancūzų rašytojas ir filosofas, kviestinis Jeilio universiteto profesorius. Jo knygos apdovanotos prestižinėmis literatūrinėmis premijomis ir išverstos trisdešimtyje šalių. Lietuvių kalba galime skaityti tik vieną šio autoriaus esė – „Amžinoji euforija: Esė apie prievolę būti laimingam“ (Tyto alba, 2004).
Versta iš Pascalio Brucknerio knygos „La sagesse de l’argent“ (Grasset, 2016) įvado „Les vœux de Lénine“
